Jaunųjų tėvelių lenktynės ir tikroji kūdikio raida: kaip nesupainioti ambicijų su sveikata?

Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio kineziterapeutė Vitalija Bužauskaitė pasakoja apie kūdikio motorinės raidos etapus, dažniausias tėvų abejones ir tai, kodėl svarbu neskubinti vaiko atlikti to, kam jo kūnas dar nėra pasiruošęs.

„Ar tavo vaikas dar nesėdi? Nesivarto?“ – iš pirmo žvilgsnio nekalti klausimai kartais tampa nerimo pradžia. Tėvai ima lyginti savo kūdikį su kitais vaikais, o noras „neatsilikti“ gali paskatinti skubinti natūralią vaiko raidą. Tačiau kūdikio raida nėra lenktynės. Kiekvienas vaikas turi savo tempą, o svarbiausia – sudaryti sąlygas jam saugiai ir natūraliai mokytis naujų judesių.

Motinystė – ne olimpiada

Motinystė dažnai atneša ne tik džiaugsmą, bet ir daug naujų patirčių, klausimų bei abejonių. Ypač pirmą kartą susilaukus vaiko, tėvams tenka priimti daugybę sprendimų, o kartu atsiranda ir noras viską atlikti kuo geriau.

„Daugumai motinų, su kuriomis dirbu, atrodo, kad kitos mamos turi daugiau žinių apie vaikų auginimą ir viską daro daug geriau. Joms tai tarsi vienas malonumas, einantis be jokios įtampos ar kitų motinystės iššūkių“, – pastebi kineziterapeutė Vitalija Bužauskaitė.

Savęs lyginimas su kitomis mamomis dažniausiai nepadeda jaustis užtikrinčiau. Priešingai – jis gali paskatinti vidinį konfliktą ir nuolatinį nerimą, ar vaikas vystosi „pakankamai greitai“. Turbūt ne vienam tėvui teko išgirsti:

„O jūsų vaikas dar nesėdi?“
„Dar nesivarto?“
„Mano tokio amžiaus jau vaikščiojo.“

Tokie palyginimai gali sukurti įspūdį, kad vaiko raida yra savotiškos „mamyčių lenktynės“. Tačiau kūdikio raida nėra varžybos, kuriose reikia būti pirmam.

Skubinti vaiką vien dėl noro neatsilikti – nėra gera išeitis.

Kai kūdikis verčiamas atlikti judesius, kuriems jo kūnas dar nėra pasirengęs, pavyzdžiui, per anksti sodinamas ar statomas, gali būti sukuriama netinkama apkrova dar besiformuojančiai judėjimo sistemai. Todėl pirmaisiais gyvenimo metais ypač svarbu suprasti natūralų vaiko raidos etapų eiliškumą ir sudaryti sąlygas jam judėti pagal savo galimybes.

Kiekvienas etapas turi savo paskirtį

Kad tėvams būtų lengviau orientuotis ir mažiau nerimauti dėl kiekvieno naujo judesio, verta žinoti pagrindinius kūdikio motorinės raidos etapus.

0–3 mėnesiai: mokomės valdyti galvą

Šiuo laikotarpiu kūdikis daug miega, pradeda reaguoti į garsus, fiksuoti žvilgsnį į veidus ar ryškius daiktus. Gulėdamas ant pilvo arba prilaikomas jis palaipsniui mokosi valdyti galvą. Į diskomfortą dažniausiai reaguoja verkimu, o šiame amžiuje pasirodo ir pirmoji sąmoninga šypsena. Svarbu stebėti kūno simetriją – ar vaikas lengvai suka galvą į abi puses, ar nėra linkęs nuolat išsilenkti lanku į vieną pusę.

Ką svarbu daryti? –> Guldyti kūdikį ant pilvo tada, kai jis yra pabudęs ir prižiūrimas. Buvimas ant pilvo – vienas svarbiausių natūralių „pratimų“, padedančių stiprinti kaklo, nugaros ir pečių juostos raumenis bei mažinančių galvytės deformacijos riziką.

4–6 mėnesiai: ruošiamės sėdėjimui

Gulėdamas ant pilvo kūdikis jau gerai laiko galvą, remiasi rankomis. Jis pradeda sąmoningai vartytis nuo nugaros ant pilvo ir atvirkščiai, tiesia rankas į žaislus, guguoja, juokiasi.
Atsiranda ir daugiau aktyvių judesių – kūdikis pradeda bandyti sėstis. Tai pasiruošimo sėdėjimui etapas. Vaikas stiprina įstrižinius pilvo raumenis, supasi ant šono, bando kelti dubenį. Svarbu: jei vaikas pats dar neatsisėda, jo nereikėtų sodinti ar paremti pagalvėmis. Kūnas turi pats pasiruošti vertikaliai padėčiai.

7–8 mėnesiai: judame vis aktyviau

Šiuo laikotarpiu vaikas aktyviai ropoja arba šliaužia, pats bando sėstis arba jau savarankiškai sėdi ir geba išlaikyti pusiausvyrą be atramos rankomis. Ypač svarbu stebėti, kaip vaikas juda. Ropojimas kryžminiu būdu – priešinga ranka ir priešinga koja – yra svarbus motorinės raidos etapas.

Ką galima padaryti? –>  Leisti vaikui kuo daugiau laiko praleisti ant grindų. Tai saugi erdvė tyrinėti aplinką, judėti ir natūraliai mokytis naujų įgūdžių.

9–10 mėnesių: pirmieji bandymai stotis

Prasideda atsistojimo laikotarpis. Vaikas klaupiasi, stojasi prie baldų, pradeda judėti šonu, prisilaikydamas už jų. Į ką atkreipti dėmesį? Atsistodamas kūdikis turėtų remtis visa pėda, o ne stiebtis ant pirštų galų.

Ko nereikėtų daryti? –> Kineziterapeutė nerekomenduoja naudoti vaikštynių ar šokliukų. Jie gali iškreipti natūralią pėdos atramą, svorio centro pojūtį ir padidinti traumų riziką.

11–12 mėnesių: pirmieji žingsniai

Šiuo laikotarpiu vaikas gali pradėti vaikščioti įsikibęs viena ranka arba žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius. Svarbu prisiminti, kad vaikai vaikščioti pradeda skirtingu metu. Dauguma savarankiškai pradeda vaikščioti maždaug 11–15 mėnesių, tačiau normali raidos riba gali siekti ir 18 mėnesių. Todėl vienerių metų vaikas, kuris dar nevaikšto savarankiškai, nebūtinai yra „atsilikęs“.

Ko nereikėtų daryti? –> Vaiko vedžiojimas už pakeltų rankų nėra būtina pagalba. Svarbu suteikti jam galimybę pačiam atrasti pusiausvyrą ir žengti tada, kai jis tam pasiruošęs.

O jeigu mano vaikas dar to nedaro?

Tai vienas dažniausių klausimų, neraminančių tėvus. Tačiau vien tik amžius nėra pakankamas kriterijus vertinti vaiko raidą. Svarbu matyti visą vaiko judėjimą, jo gebėjimų progresą, kūno simetriją ir tai, kaip jis mokosi naujų įgūdžių. Vaikų raida nėra vienodas grafikas, kuriame kiekvienas vaikas tą pačią dieną turi pasiekti tą patį tašką. Todėl užuot klausę: „Ar mano vaikas jau tai daro?“ kartais verta paklausti: „Ar mano vaikas mokosi, juda ir tobulėja savo tempu?“ Norėti savo vaikui geriausio – visiškai natūralu. Tačiau noras būti „pirmiems“ neturėtų tapti priežastimi skubinti vaiko.

Kūdikio raida nėra lenktynės.

Leiskime vaikui tyrinėti, bandyti, klysti ir atrasti judėjimą pačiam. Mūsų užduotis – ne atlikti judesį už vaiką, o sukurti saugią aplinką, kurioje jis galėtų jį atrasti. Jeigu tėvams kyla abejonių dėl vaiko judėjimo ar raidos, geriausias sprendimas – ne lyginti jį su kitais vaikais, o pasitarti su specialistu. Kineziterapeutas gali padėti įvertinti vaiko judėjimą, atsakyti į tėvams kylančius klausimus ir patarti, kaip tinkamai skatinti vaiko motorinę raidą. Leiskime vaikams augti be skubėjimo. Nes svarbiausia ne tai, kas pirmas atsisės, atsistos ar nueis, o tai, kad vaikas šiuos įgūdžius įgytų saugiai ir natūraliai. Kiekvienas vaikas turi savo kelią. Mūsų užduotis – ne lenktyniauti už jį, o padėti jam tuo keliu saugiai eiti.